Luko 22

₁Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis. ₂Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo liaudies.

₃O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. ₄Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti. ₅Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. ₆Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

₇Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. ₈Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“. ₉Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“ ₁₀Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ₁₁ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ ₁₂Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite“. ₁₃Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

₁₄Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. ₁₅Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. ₁₆Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. ₁₇Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. ₁₈Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.

₁₉Ir paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. ₂₀Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

₂₁Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. ₂₂Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ ₂₃Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

₂₄Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. ₂₅Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. ₂₆Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. ₂₇Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

₂₈Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, ₂₉todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. ₃₀Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.

₃₁Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. ₃₂Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ ₃₃Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ ₃₄Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.

₃₅Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“. ₃₆Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. ₃₇Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. ₃₈Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“

₃₉Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. ₄₀Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

₄₁Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ₄₂„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ ₄₃Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. ₄₄Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

₄₅Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. ₄₆Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

₄₇Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. ₄₈Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ ₄₉Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ ₅₀Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. ₅₁Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.

₅₂Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! ₅₃Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.

₅₄Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. ₅₅Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

₅₆Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“. ₅₇Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“ ₅₈Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“ ₅₉Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“ ₆₀Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. ₆₁Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“. ₆₂Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

₆₃Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. ₆₄Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“ ₆₅Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

₆₆Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tarybą ₆₇ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, ₆₈o jei paklausiu, man neatsakysite. ₆₉Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. ₇₀Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!“ ₇₁Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“